Džaivas - gyvenimo džiaugsmas!

1940 metais į Europą džaivą atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo, džiazo muzika. Jis turėjo įvairių pavadinimų: Amerikoje - "Jitterbug", Anglijoje - džaivas, Europoje - " Boogie- Woogie". 1945 džaivas įvardijamas kaip " Bepop", o po metų jau rokenrolu. Didžiosios Britanijos šokių treneriai džaivą "sušvelnino" ir įtraukė į pramoginių šokių programą kaip kaip linksmą ir energingą Lotynų Amerikos šokį.

Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo dar yra greitesnio bugivugio žingsniai. " Double Time" yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamas sportinis šokis. " Tripple time" (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča ča žingsnis.

Džaivas grojamas 4/4 taktu. Tempas yra nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.

Skriekite su Vienos valsu!

Mokykitės Vienos valsą ne šokti, o skraidyti. Klausykite muzikos. Ji pakels jus ir jūs pradėsite skristi.(B. Irvinas)

1754 metais Vokietijoje nuskambėjo pirmoji tikrų valsų muzika. Kad galėtų suktis vienas apie kitą, partneriai turėjo
laikytis arčiau vienas kito. Dėl to ilgą laiką šis šokis buvo laikomas amoraliu.

Valsas į dvarą skverbėsi pamažu: pirmiausia jį pradėta šokti Habsburgų dvaruose. Šokis tapo ypač populiarus Vienoje, kur buvo atidarytos didžiulės šokių salės, skirtos patenkinti šią maniją: kalbama, jog vienoje iš jų tilpo net 6 000 šokėjų! Į Angliją, garsėjančią savo konservatyvumu, valsas įsiskverbė dar lėčiau. Čia 1812 m. šis šokis pasirodė pavadinimu Vokiečių valsas. Jis sukėlė didžiulę sensaciją, o lordas Baironas pirmą kartą jį pamatė tada, kai išvydo savo draugę, tvirtai suspaustą " didžiulio, panašaus į husarą džentelmeno, kai jie sukosi ratu ir suposi aukštyn ir žemyn kaip du karkvabaliai užmauti ant to paties durklo".

1816 m. į pokylio, kurį Londone rengė princas Regentas, programą buvo įtrauktas ir Vienos valsas. Redaktoriaus skiltyje " The Times" po kelių dinų rašė: " Mes su skausmu pastebėjome, kad netinkamas užsieninis šokis, vadinamas Vienos valsu, buvo įtrauktas (tikimės pirmąjį kartą) į Anglijos Dvaro pokylio programą... pakanka mesti akį į gašliai susipynusias galūnes ir artimai susispaudusius kūnus, kad matytume, jog šokis yra toli nuo kuklaus susilaikymo, kuris iki šiol buvo priskiriamas kaip charakteringas anglų damų bruožas. Kol šis obsceniškas žaidimas buvo susijęs su prostitutėmis ir svetimautojomis, mes nelaikėme jo vertu dėmesio; bet dabar, kai jį bandoma primesti solidžioms visuomenės klasėms per aukštesniųjų socialinį pavyzdį, mes laikome savo pareiga perspėti kiekvieną tėvą apsaugoti savo dukterį nuo tokios žalingos įtakos." Tačiau retai kada minima, kad pati karalienė Viktorija buvo aktyvi ir patyrusi pramoginių šokių gerbėja ir ypač mėgo valsą!

Net ir tokie atsiliepimai prisidėjo prie nesustabdomo Vienos valso išgarsėjimo. XIXą. šokis nusistovėjo ir buvo dar labiau išpopuliarintas Jozefo ir Johano Štrausų muzikos.

Lietuvos sostinės Vilniaus rotušėje taip pat ne kartą vyko Vienos pokyliai. Pasirodo kvietimai į šį renginį porai kainavo 300 Lt, studentų poroms -100 Lt. Į kvietimų kainą buvo įskaičiuotos dvi pokylio svečiams vykstančios repeticijos. Surinktos lėšos visada būna skirtos humaniškiems tikslams; pavyzdžiui padėti vargstantiems žmonėms. Tai ne tik pasilinksminimo vakaras, bet ir labdaros pokylis, Austrija jau seniai turi šią kilnią tradiciją. Vienos pokylio balius yra atviras visiems, kas nori padėti.

Valsas- karališkas šokis

Valsas- tai šokis be kurio neprasideda ar nesibaigia nė viena karališka puota. Turbūt dėl to jis yra įtrauktas į Europos karališkų rūmų paveldą. Tačiau šio šokio tyrinėtojai taip ir nesutaria, kur prasidėjo valso istorija. Vieni šaltiniai įvardija XVIII amžiaus Bavariją ir jos vietinius gyventojus, porose trypiančius šokį, vadinamą " Walzer". Kitur minimas net XII amžius ir tuo laikmečiu šoktas "Nachtanz" arba 1178 metais Paryžiuje pirmą kartą sušoktas " Volta". Tai, kad valsas kildinamas iš kelių mūsų žemyno šalių, tik įrodo, kaip europiečiams yra artimas šis šokis.

Valsas ne tik saugo gilias europietiško šokio tradicijas, bet ir suvienija poras šiuolaikinėms šokio interpretacijoms. Kiek greitesnė ir viena populiariausių valso versijų vadinama Vienos valsu ir yra neatsiejama nuo kasmetinio prabangaus Vienos pokylio, į Austriją sukviečiančio Europos aukštuomenės atstovus. Šiandien elegantiškas šokis pasklidęs po visą pasaulį ir yra šokamas Azijoje, Australijoje,Amerikoje. Pastarojoje yra propaguojamas net amerikietiško stiliaus valsas.

Šio šokio ritmą buvo pamėgę daugelis žymiausių pasaulio kompozitorių, tačiau ne visi jį pritaikė šokiams. F. Šopenas įspūdingomis natomis interpretavo šį šokį, skirtą vien koncertiniams pasirodymams., o J. Štrausas sukūrė nemažai valso interpretacijų, kurias galima sušokti tiesiog namuose. Valsą mėgo ir V. A. Mocartas, duoklę šiam šokiui atidavęs operoje " Don Giovanni". Klasikinį valso variantą sukūrė J. Haidnas, o M. Ravelio " La Valse", skirtas orkestrui, apskriejo viso pasaulio filharmonijų sales.

Valsas yra pramoginis šokis, šokamas pagal 3/4 muzikinį ritmą, su stipriu pirmuoju mušimu. Pagrindinis valso judesys: žingsnis- žingsnis- pristatyti. Kadangi valsas yra šokamas pagal muziką, kurios pagrindas - trys mušimai į taktą, jis ryškiai skiriasi nuo šokių, kurių pagrindas - lyginis mušimų skaičius į taktą. Reikia pastebėti, kad valso rimtas geriausiai pamėgdžioja supimąsi ant supynių, kuriame galima išskirti tris fazes :leidimąsi, kilimą ir aukščiausią tašką.

Anglų išpuoselėtasis fokstrotas

Šis šokis atsirado 1914 metais Jungtinėse Valstijose. Fokstrotas buvo negrų įtakos kūdikis ir tiesioginis vanstepo bei regtaimo palikuonis.

Pirmuosius keletą savo egzistavimo mėnesių fokstrotas buvo tikras " vaikščiok kaip nori" šokis, be jokių žingsnių reikalavimų. Tai buvo karštligiškas, trūkčiojantis šokis. Vieną figūrą anglų šokių mokytojas V. Silvesteris komentavo taip: "ženkite keturis lėtus žingsnius, tada pabėkite septynis žingsnius, o aštuntame užkeiskite dešinę už kairės".

Likus mėnesiui iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo išgirsta apie fokstrotą. Šokių salėse jis kėlė susižavėjimą. Juk prasidėjus karui , populiariausia iš armijos trumpam grįžusių vyrų atsipalaidavimo forma buvo šokis. Dauguma šių vyrukų buvo ką tik baigę mokyklą ir neturėjo jokios šokimo praktikos. Jie neturėjo laiko išmokti painių valso ir tango elementų, tačiau juos sužavėjo linksma bei gyva fokstroto melodija ir paprasti šokio žingsneliai. Taip po kelių mėnesių fokstrotas išvijo iš šokių salių visus kitus šokius, išskyrus regį.

Kadangi fokstrotas neturėjo jokių apibrėžtų žingsnių buvo kreiptasi į šokėjus ir mokytojus, kad šie suteiktų jam populiarių šokių judesius. Iki 1915 metų pradžios jis buvo fokstroto muzika buvo grojama labai reguliariai daugumoje Anglijos šokių salių bei aikštelių. Pamažu šokis įgijo stabilumo, aštrūs fokstroto, jis pasidarė tolygesnis. Išliko lėtas vaikščiojimas ir greitas žingsnis ristele, atsirado tokios figūros, pavadintos drugeliu, sumirgėjimu. Kai kurios neįprastos figūros kurį laiką buvo madingos. bet daugiausia buvo taikomas šosė- tiek judant į priekį, tiek apsisukant.

Po poros metų šokėjai jau buvo išbandę visą komplektą šuoliukų, spyrių ir pasišokinėjimų, ir ėmė kilti šioks toks nuobodulys, tad pradėta mažiau vargintis sulėtinus ir padidinus daugelį žingsnių. Taip atsirado plaukiantysis (lėtasis) fokstrotas, išgujęs kaprizingus žingsnelius ir tapęs ypač mėgiamu anglų šokėjų.

Šiuo metu populiarūs yra du fokstrotai: lėtasis ir greitas (kvikstepas- angliškai "greiti žingsniai". Abi šio šokio pakraipos susiformavo XX a. ir tapo mėgstamos jaunimo tarpe. Šiuolaikinis lėtas fokstrotas yra gana sudėtingas šokis, nes jį sudaro greitų ir lėtų žingsnelių, atliekamų pagal ramią muziką, virtinė. Krypties , judesių intensyvumo keitimas reikalauja išmanymo ir puikios koordinacijos. Todėl fokstrotą pradeda mokytis tik pažengusieji.

Greitą fokstrotą, atvirkščiai, mokiniai gludina nuo pačių pirmųjų pamokų. Tai labai gyvas, nuotaikingas šokis su šuoliukų, pašokimų elementais. Ir jeigu pora "susišokusi",žiūrovams susidaro įspūdis, kad jie skrenda virš parketo.

Ča ča ča - įkvėpimo ir džiaugsmo šaltinis

Kuba - tai kraštas, iš kurio kilo šis linksmas Lotynų Amerikos šokis. Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausiai ten gyvena ispanai bei Vakarų Afrikos juodaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą.

Mamba laikoma ča ča ča pirmtake. Tai yra religinė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Ča ča ča būdinga muzikinė polimetrija (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rūšių ). Šio šokio pradininkas ir kūrėjas - kubietis Enrique'ė Jorrin'as, šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šokis buvo vadinamas mamba-ča ča ča. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo ir "beat" elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo.

1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų.

Samba. Oi, kaip karšta!

Milijonai žmonių kasmet vasario mėnesį traukia į Braziliją stebėti Rio de Žaneiro karnavalo, kurio metu šoka geriausios samba mokyklos. Jų grupės pasirodo fantastiniais drabužiais ir kaskart nauja choreografija. Braziliškoji samba tapo kone pagrindiniu šalies simboliu ir vienu žymiausių šokių pasaulyje, kuris išjudina visus neabejingus šiam ritmui. Pats šokio pavadinimas reiškia "ritmiškas šokis".

Samba kilo iš juodaodžių Afrikos vergų ritualų, kurie vėliau buvo pagražinti aristokratiškomis portugalų tradicijomis. Kaip šokis ir muzikos žanras, samba suklestėjo 20 amžiaus pradžioje, įkūrus pirmąsias samba mokyklas, ir toliau įtakojama juodaodžių kultūros, įgavo naujų formų ir stilių, ir yra šokama poroje arba po vieną. "Norėdami suprasti, kokią jėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina". ( Pagal Ramos knygą, "Nuo šamanų šokio iki rumbos").

Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė. Daugelis samba vadina padaužišku šokiu, tačiau jame nemažai galima įžvelgti melancholijos ir ilgesio.

Rumba — erotinis piršlybų šokis

Rumba - itin ypatingas šokis, kai šokėjai grakščiai ir taisyklingai judina klubus, o visas kūnas lieka nejudrus, jo ramybę sudrumsčia tik būgno garsai, tada ritmingai atliekami pavieniai žingsneliai ir lengvai virpinamos išlenktos rankos.

"Rumba yra kūniškos meilės eilėraštis, moters užkariavimas be mandagių nusilenkimų ir nereikalingų užuolankų", - tai kubiečio, garsaus šokių tyrinėtojo Fernando Ortiz'o mintis, teisingiausiai apibūdinanti šį šokį. Manoma, kad rumba kilusi iš afrikiečių ir kubiečių šokių, kurie buvo šokami XIX ir XX amžiuje. Į Europą rumba pateko iš Niujorko. 1930 metais pasaulį užkariavo "The Peanut Vendor" - pirmasis rumbos šlageris. Anglai sukūrė šokio choreografiją, ją perėmė prancūzai ir vokiečiai.

Šokių pasaulyje egzistuoja du rumbos variantai: square-rumba ir kubietiško stiliaus rumba. Ir šiais laikais square-rumba yra pramoginis šokis, o kubietiško stiliaus rumba - sportinis. Muzika ir šokis abiejuose šokių variantuose yra vienodas. Rumba grojama 4/4 taktu, pabrėžiant vieną ir tris. Nuo seno tempas yra 30-31 taktai per minutę. Sportinės rumbos tempas - nuo 26-28 taktų per minutę.

Puolęs į salsą, sausas nekelsi

Salsa - muzika ir šokis, gimęs Kuboje iš ispanų, afrikiečių bei indėnų muzikos ir šokio mišinio. Žodis salsa išvertus iš ispanų kalbos, reiškia "padažas". Geras padažas pagardino bet kokį patiekalą, o salsa ir yra tas ypatingas mišinys, ,kuriame susijungia kubietiškas temperamentas, ispaniškas karštis ir afrikietiškas laisvės pojūtis, užliejantis savo magija kiekvieną, išdrįsusį išeiti į šokių aikštelę. Salsa yra ypatingai energingas, smagus ir stilizuotas šokis. Daugelis trenerių pataria šokti salsą vien dėl to, jog šokio metu treniruojasi kone visi kūno raumenys.

Salsa yra perimusi kai kurias rumba, mambo bei čia čia čia šokių savybes. Nors salsos muzika gali labai varijuoti, tačiau šio šokio pagrindinis akcentas visuomet bus greitas ir smarkus judesys.

Paprastai šis šokis šokamas poromis. Sakoma, kad salsą šokti įmanoma tik tuomet, kai yra visapusiškas pasitikėjimas tarp partnerių - moteris tuomet tampa ypač plastiška, o vyras atskleidžia tikruosius savo sugebėjimus, kuriuos atspindi atliekami akrobatiniai šokio elementai. Taip pat efektingai atrodo ir šokėjų atliekami numeriai po viena ar grupėse, kai šokama ratu, keičiantis partneriais.

Smagusis lindyhopas - ar girdėjote apie jį?

Gimęs Niujorke ir keletą kartų užmirštas, dabar lindyhopas ir visa svingo era kasmet suburia vis daugiau entuziastų, išdrįstančių šokti taip kaip XX a. trečiajame dešimtmetyje šėlo juodaodžiai Harlemo darbininkai.

Šis šokis buvo itin populiarus iki Antrojo Pasaulinio karo. Po to buvo užmirštas. Lindyhopą po kiek laiko atgaivino švedai ir per pastaruosius dešimtmečius jis tapo mėgstamas tiek gimotoje Amerikoje, tiek visoje Europoje. Lietuvoje lindyhopas pradėjo populiarėti 2000 metais Klaipėdoje. Kiek vėliau juo susidomėjo ir sostinės gyventojai.

Pirmoji užfiksuota lindyhopo versija yra 1927 metų filme "After Seben". Po metų dvi galingos organizacijos paskelbė lindyhopą "trumpalaikiu susižavėjimu", kuris, anot jų, išsilaikys ne daugiau nei vieną sezoną, Šio šokio fanai buvo pavadinti "ekonominio nestabilumo aukomis". Tačiau organizacijos klydo, nes drauge su svingu tūkstančiams bedarbių lindyhopas keletui metų tapo didžiausių paguodų. Gal ir mūsų bedarbiams Lietuvoje reiktų jį išbandyti?;)

Lietuvoje daugėja norinčių šokti lindyhpopą. Nors jis atrodo labiau tinkamas šokti jaunimui, tačiau jį šoka ir 50-čiai.

Norint gerai šokti lindyhopą reikia geros nuotaikos, entuziazmo ir patogios avalynės:)

Įžiebiantis ugnį žmonių širdyse

Flamenko- tradicinis ispanų muzikos- šokių stilius, susiformavęs XVIII Ispanijoje.

Šis šokis šokamas ir dainuojamas pritariant gitarai, ritmingai plojant delnais. Flamenko yra perpintas aistros ir meilės meno ir tai yra vienas iš nedaugelio šokio stilių, sugebančių užžiebti ugnį žmonių širdyse! Flamenko -ypatingas pasakojimas apie gyvenimą, sudėtingus vyro ir moters santykius, nesibaigiantį dviejų žmonių ryšį. Šis judesys yra ypatingas muzikos, dainavimo bei šokio junginys, sugebantis savo išraiškingumu bei dinamika pakerėti visus be išimties.

Šiuo metu nuostabusis šokis apima daugiau nei 50 rūšių . Šokant Flamenko įgaunama jėgų išreikšti susikaupusį skausmą, vienatvę, aistrą, neviltį, pavydą, pyktį, meilę, laimę, džiaugsmą... Kiekvienas Flamenko stilius suteikia galimybę išreikšti savo jausmus ir įgyti dvasinę pusiausvyrą! Reiktų paminėti, jog Flamenko- optimizmo kupini šokiai. Tai gyvenimo dvelksmas, pakilimai ir nuosmukiai. Galimybė išsilaisvinti iš gyvenimo pančių, kanonų bei patirti nepakartojamą šokio malonumą!