Šokiai- viena seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Jau akmens amžiuje žmonės šoko. Piešiniai ant uolų ir pėdsakai rodo, kad buvo šokama net 10 000 metų prieš Kristų. Žmonės dažniausiai šokdavo po vieną, neliesdami kitų, retkarčiais ratu. moterys šokdavo tik su moterimis, vyrai - su vyrais.
Šokiai poromis (kai šoka vyras ir moteris atsirado tik prieš 5 000 metų, susipynus vyrų ir moterų rateliams. Homeras iš visų malonumų atiduodavo pirmenybę miegui, meilei ir šokiui, bet tik šokį laikė nepriekaištingu. Šešiasdešimtmetis Sokratas mokėsi šokti. Jis sakė: " Jūs juokiatės, kai aš noriu šokti. Argi tai taip juokinga, kad aš noriu daryti savo sveikatai reikalingus pratimus? Argi tai blogai, kad šokdamas aš noriu sumažinti savo kūno svorį?".
Viduramžiais (dvyliktame amžiuje) šokiai buvo skirstomi į šventus ir kasdieninius. Pastaruosius Bažnyčia smerkė ir draudė, tačiau šokiai teikė žmonėms nemažai malonumo.
Anglų šokių ekspertas A. H. Franksas nurodo, kad iki 1910 metų pagrindinis šokio elementas buvo žingsnis, o vėliau - ritmas. Galima pasakyti, kad nauji žingsniai lydi naujus ritmus, kad naujas šokis atsiranda, kai naujiems garsams reikia pritaikyti naują žingsnį.
Troškimas šokti yra vienas iš primityviųjų žmonijos instinktų. Yra sakoma, kad šokis atsirado anksčiau už bet ką, išskyrus valgymą, gėrimą ir meilę, kad ritmas - tai gyvenimas... O ritmas yra šokio pagrindas. Kūną verčia judėti emocijos. Civilizacija ir aplinkybės išmokė žmones slopinti šią natūralią reakciją, bet tas primityvus noras vis tiek išliko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą