Sakoma, kad tango - kur kas daugiau nei šokis. Tango - tai filosofija. Tango, kilęs iš La Platos žiočių srities,- ypatingas šokis. Jis patraukia įmantriais elegantiškais žingsnių deriniais, kuriuose moters ir vyro žingsniai susipynę tarsi painiai sunarpliotas arabeskos raštas. Ir vis dėlto šis šokis yra ne tiek žingsnių, kiek dviejų ašių šokis. Tai širdžių ir stuburo šokis. Kai dviese apsikabinę šoka tango, visa ko pagrindas yra pastovus jų viršutinių liemens dalių sąlytis.
Tango - ne liaudies šokis, nes jis niekuomet nebuvo šokamas kaimuose. Jis neatskiriamai susijęs su naktiniu miestų gyvenimu. Šis šokis atsirado priemiesčių viešnamiuose (daugiausiai Buenos Airėse), kurie išgalėjo samdytis muzikantų ansamblį. Daug vėliau tango virusu buvo užsikrėtusios aukštosios mokyklos, o virusą per jūrą atnešė argentiniečių šokėjai ir muzikantai, atvykę ieškoti laimės į Paryžių. Tango būtų galima kildinti iš vyrų vienatvės, artumo ir sekso poreikio, nes jiems paprasčiausiai trūko moterų. Galima teigti, kad tango sukūrė vyrai, siekdami moters palankumo.
Argentinoje sakoma: "Tango šokėjų pora - tai vienas kūnas su dviem širdimis. Moteris yra įkvepianti mūza ir partnerio poezijos adresatė bei dialogo partnerė. Tango šokiu reiškiamas ilgesys, geismas ir aistringa vilionė. Tačiau tango jokiu būdu nėra manieringas šokis, greičiau šokis, kur vyras gali išlikti tikru vyru, tačiau privalo būti jausmingas ir įsijaučiantis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą